Per visą treniruočių laikotarpį, tas suvokimas nuolat kito. Atsirasdavo vis naujų ir naujų subtilių aspektų, tiek fizinėje plotmėje, tiek dvasinėje. Todėl, kai reikėdavo atsakyti žmogui į šį klausimą: ,,Kas yra Aikido?“, man tai būdavo ir yra viena iš sunkiausių užduočių. Nes atsakyti tuščiai-šabloniškai nesinorėdavo, o pasakoti apie visus subtilumus sunku, kai nežinai, kokios žmogus turi patirties, o laikas pokalbiui labai ribotas. Bet bandau parašyti...

Man, Aikido yra toks saviugdos metodas, kuris padeda apjungti, suvienyti kūną per mikro kūno struktūros judesius. O šis kūno pojūtis veda į tam tikrą emocinę ir proto būseną (įvardinsiu, kaip dvasinę). Tada ateina supratimas, jei noriu, kad toliau keistųsi tie subtilūs fiziniai judesiai, tai vidinė būsena turi irgi augti ir tapti naturali kasdieninėse situacijose. Nes taip nebus, kad užlipęs ant tatamio įjungsiu mygtuką į vieną subtilų lygmenį, o nulipęs - vėl būsių senasis aš.

Bet Aikido yra kovos menas ir man tai reiškia, kad negalima nuklysti tik į filosofinius, religinius pamąstymus, ar dzen praktiką. Kova - tai gyvybės ir mirties klausimas ir jis turi būti atjaustas kiekvienoje sukurtoje situacijoje su partneriu treniruotės metu. Turiu mokėti sukelti atitinkamo lygio stresą, baimę ir padėti ją įveikti. Kitu atveju, labai greitai galima išklysti iš kelio (do).