Kovotojas po ilgų sunkių fizinių treniruočių pasiekė tam tikrų pergalių ir nusprendė iškeliauti, ieškoti stiprių priešininkų ir su jais susiremti. Nugalėjo vieną, kitą, pagal gandus keliavo toliau į kalnus pas nenugalimą galiūną. Pakeliui sutiko senuką prie upelio, kuris ateidavo susižvejoti žuvies savo šeimynai. Jis ateidavo kiekvieną dieną ir kvieną kart išeidavo prisigaudęs žuvies. Pakalbėjęs su juo keliavo toliau į kalnus. Ten, kaip jis galvojo, pagaliau sutiko tą baisųjį galiūną ir savo nuostabai, gan lengvai jį įveikė. Nusivylęs grįžo atgal ir prie upelio vėl sutiko tą patį senuką. Išklausęs kovotojo nusivilimą, senukas tiesiog pasiūlė jam pažvejoti. Aišku jis su džiaugsmu tokį pasiūlymą priėmė, bet po kurio laiko, kai senukas toliau traukė žuvis, o jam niekaip nepavyko, jis pasidarė dirglus, o galiausiai supyko. Nustebęs klausė senuko, kaip jam taip pavyksta prisigaudyti žuvų ir net kiekvieną dieną, o jam net vienos nepavyksta pagauti?

Senukas nurodė, kad svarbiausia vidinė būsena, o kovotojui trukdo jo smarkus troškimas. Pasiūlė jam nusiraminti, atsigulti ant žolės, pažiūrėti į dangų ir pajausti jo ramumą. Kovotojas taip ir padarė. Atsigulė, stebėjo dangų ir vis kartojo: Būk ramus, kaip dangus. Po kurio laiko atsisėdo, paėmė meškerę, susitelkė ir šitaip pagaliau pavyko sugauti žuvį. Senukas pasidžiaugė kartu su kovotoju ir pakvietė į svečius vakarienės. Nuvykęs pas jį, iš namiškių pasakojimų suprato, kad būtent tas senukas ir buvo tas nenugalimas meistras, apie kurį buvo girdėjęs tiek kalbų. Kovotojas nusišypsojo, padėkojo meistrui ir suprato, kad jo tikroji kelionė prasidėjo tik dabar.